Gal galima susipažint su Tavimi? Patiko Tavo žodžiai, ištarti plastmasinėmis raidėmis.. Kasdien norėjau pasakyti kažką daugiau. Bet buvo kaip “Mission impossible 3“, tik su kitokia pradžia pabaigoje. Buvo gera sužinoti koks tai jausmas girdėti Tavo balsą, sakantį kažką man, vietoj skaitymo ne man skirtų baltų raidžių juodam fone šalia Tavo mielo niko. Negirdėjau ką sakei, klausiausi Tavo balso. Šiluma dvelkė tiesiai į mane, kai buvai šalia… Tavo kvėpavimas vertė mane pasimesti. Prisilietei. Karštis užpildė kūną.. Man patiko, teisybė. Kada aš melavau?.. Bet ko prašiau pradžioje? Susipažinti. Deja netelpu Tavo mintyse.. Gal galima įsiterpti į Tavo pokalbį su savimi? Ne. Aš ir nesikišu, neklausiu. Tik noriu susipažinti. Pažinti TAVE, TAVO norus, TAVO bėdas, tai, kas TAVYJE, Tave….. Pažįsti mane? MANE. Gana? Grįžkim prie plastmasinių raidžių. Grįšime… Kartais jas lengviau suprasti negu Tavo žvilgsnį..pro šoną, Tavo ašarą..riedančią į TAVO delną. Trokštu Tave pažinti. Trokštu žinoti tai apie Tave. Trokštu matyti Tavo šypseną. Tą, kuri vertė mane spoksoti, kaip vaiką į besivyniojančią cukrinę vatą. Ne tą šypseną, kurią slapta liūdėdama dovanojai man ar nusišypsojusiam nepažįstamam praeiviui, tiesiog būtent TAVO tikrojo džiaugsmo ženklą. Trokštu išvysti Tavo norą. Norą susipažinti. Trokštu žinoti TAVO troškimus.. Trokštu atsakymų į klausimus, kurių Tavęs niekada neklausiau garsiai. Per daug? Kodėl troškimams yra riba? Pernelyg dideli? Tik susipažinti. Per daug artimai? O taip būna? To neturi būti? Bet aš juk Tavo.
Cyprusa's shelter 