Eilinis vienišas 1dienis

2010-01-25 23:09 (Mano vidinis pasaulis)


Pasiilgau jausmingų apkabinimų, pasiilgau šilumos kupinų žvilgsnių, pasiilgau švelnių prisiglaudimų miegant, pasiilgau rytinių bučinių, pasiilgau jausmo kai žvelgiu žmogui į akis ir matau begalinę aistrą, pasiilgau vaikščiojimų susikibus rankomis, pasiilgau barnių po kurių seka malonūs susitaikymai, pasiilgau švelnaus kūno, pasiilgau pokalbių vakarais gulint lovoje, pasiilgau jausmo kai žinau jog tuoj tuoj man brangus žmogus grįš namo ir apsidžiaugs jog pagaminau vakarienę, pasiilgau akimirkų kai verkiu iš laimės jog jaučiu tokius gilius jausmus ir turiu tą žmogų šalia, pasiilgau akimirkų kai jaučiu kad artimas žmogus tiesiog virpa šalia manęs lygiai taip pat kaip aš pati, pasiilgau žmogaus kuris trokštų mano dėmesio.

Esu perpildyta jausmų, trokštu jais pasidalinti. Tik nežinau ar galėčiau jausti Tau daugiau…. bet vis tik jei Tu egzistuoji, pasirodyk pagaliau!!! DAMN Užsispyręs

Parašykite komentarą

Tik MANO nelemti norai

2010-01-17 21:34 (Proza)


Ar žinojai, kad liečiu savo akimis? O liesdama tikrai jaučiu. Manau jauti ir Tu.

Žvilgteliu į savo rankas. Pamėginu nugalėti troškimą nuleisdama akis į žemę, bet jau per vėlu. Jau LABAI seniai per vėlu. Mano žvilgsnis pakyla nuo žemės, sustoja ties Tavo nuoga kulkšnimi sekundei, kyla aukštyn blauzda, sustoja keletai sekundžių ties šlaunimi, glosto ją aukštyn žemyn… Gaila, kad ją dengia velveto sluoksnis. Tu nusisuki. Bet aš šypteliu, negaliu patraukt akių nuo Tavo dailaus užpakaliuko. Staiga atsisuki, vėl atsisėdi tiesiai priešais mane. Pastebiu kaip padedi ranką sau ant pilvo. Užsimerkiu… man pernelyg silpna. Išdrįstu atsimerkti, pažvelgiu į tavo plaštaką. Paliečiu akimis kiekvieną pirštą. Niekas neturi nuostabesnių rankų, nei Tu. Ilgi ploni pirštai tokie švelnūs ir stiprūs tuo pačiu metu. Man net patinka kaip atrodo Tavo sulenktas nykštys. Įdomu ar kas dar pastebėjo, kaip tai gražiai atrodo. Kartais mano komplimentai keistoki.. ir gerai, man patinka nustebinti, kad ir taip kvailai. Susimąstau kaip man patinka kiekvienas Tavo kūno lopinėlis… Nežinau kur žiūri šiuo momentu, net nenutuokiu ką galvoji, bet žinau, kad jauti kaip Tave glostau. Patrauki ranką ir aš jau liečiu Tavo pilvą… akimis, kaip karštu lazeriu, kad dar labiau atkreiptum dėmesį. Nebesusilaikau, pakeliu akis, Tavo akys žvelgia tiesiai į manąsias. Taip skvarbiai ir švelniai… Net jaučiu kaip šypsaisi viduje. Stebėjai kaip Tave liečiau. Mano kūną apima šiluma, nuleidžiu akis ties Tavo putliomis lūpomis. Šypsausi… Tavo lūpos parodo lygiai tokį pat šilumos kupiną gestą. Išsišiepiu dar labiau. Tiesiog degu noru. Mano fantazija – liesti Tave savo rankomis. Klausi detalių? Nenoriu pasakoti, noriu parodyti, noriu nustebinti. Noriu kiekvieną akimirką. Bet Tu vis pabėgi pas Ją. Pas intriguojančią, žaidimų ištroškusią Erotiką… Tuomet sakau VELNIOP, bet naktį Tu vėl apsilankai mano sodrių spalvų sapne, kur visada bėgi tiesiai į mane…

Parašykite komentarą

Jaučiuos kitaip (1 dalis)

2010-01-04 02:38 (Mano vidinis pasaulis)


Jau ilgą laiką jaučiausi nepalaužiama, stipri kaip niekad. Šiandien beveik palūžau. Bet laiku prisiminiau, kad vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi. Ir ką man tai reiškia. Visi klausinėja kas pasikeitė. Vieni sako “tokia atsigavus, atsipalaidavus“, kiti “ai.. tokia pat neapsisprendėlė“, o dar kiti sveikinasi kaip su naujai sutiktu žmogum. Ne visų nuomonės apie mane sutampa :) Ir man taip iš dalies net patinka.

Pokyčiai man labai padėjo. Padėjo išsirist iš kiauto, kuriuo kažkiek saugojau save, bet labiau kitus nuo savęs pačios. Reikėjo išmokt gyvent pirmiausia dėl savęs. Daug kas mane už tokį elgesį peikė ir peikia. Peikiau save ir aš… net labai piktai niekinau. Bet privalėjau išgyvent, turėjau rast savyje tai, dėl ko galėčiau save mylėt, nustočiau nekęst ir jausčiausi verta to, ko noriu. O juk beveik kasdien jausdavausi taip, lyg nebūčiau verta gyventi. Ir išties negyvenau. Neleidau sau to. Kodėl savęs nekenčiau nepasakosiu, bent jau ne šiandien. Šiandien pasakysiu tik tiek, kad iš prigimties esu gan netaktiškas, tiesmukiškas, nešališkas žmogus. Tokius tikrai ne visi mėgsta, ne visi supranta, daug kas ir nenori suprast.

Taigi… užteks pilstymo, kodėl beveik palūžus prisiminiau jog vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi? Pradėjau mylėt save, leidau sau gyvent, bet visa esmė tame, kad anksčiau labai daug ko bijojau. Dabar baimės jausmas manęs beveik niekada nebesulaiko. Būtent todėl šiandien nepalūžau. Esu verta gyventi, žinau, kad noriu gyventi ir senos baimės manęs nebevaržo.

I feel free now. And thanks to MYSELF.

Be be be

Parašykite komentarą