Cyprusa's shelter

Ar žinojai, kad liečiu savo akimis? O liesdama tikrai jaučiu. Manau jauti ir Tu.

Žvilgteliu į savo rankas. Pamėginu nugalėti troškimą nuleisdama akis į žemę, bet jau per vėlu. Jau LABAI seniai per vėlu. Mano žvilgsnis pakyla nuo žemės, sustoja ties Tavo nuoga kulkšnimi sekundei, kyla aukštyn blauzda, sustoja keletai sekundžių ties šlaunimi, glosto ją aukštyn žemyn… Gaila, kad ją dengia velveto sluoksnis. Tu nusisuki. Bet aš šypteliu, negaliu patraukt akių nuo Tavo dailaus užpakaliuko. Staiga atsisuki, vėl atsisėdi tiesiai priešais mane. Pastebiu kaip padedi ranką sau ant pilvo. Užsimerkiu… man pernelyg silpna. Išdrįstu atsimerkti, pažvelgiu į tavo plaštaką. Paliečiu akimis kiekvieną pirštą. Niekas neturi nuostabesnių rankų, nei Tu. Ilgi ploni pirštai tokie švelnūs ir stiprūs tuo pačiu metu. Man net patinka kaip atrodo Tavo sulenktas nykštys. Įdomu ar kas dar pastebėjo, kaip tai gražiai atrodo. Kartais mano komplimentai keistoki.. ir gerai, man patinka nustebinti, kad ir taip kvailai. Susimąstau kaip man patinka kiekvienas Tavo kūno lopinėlis… Nežinau kur žiūri šiuo momentu, net nenutuokiu ką galvoji, bet žinau, kad jauti kaip Tave glostau. Patrauki ranką ir aš jau liečiu Tavo pilvą… akimis, kaip karštu lazeriu, kad dar labiau atkreiptum dėmesį. Nebesusilaikau, pakeliu akis, Tavo akys žvelgia tiesiai į manąsias. Taip skvarbiai ir švelniai… Net jaučiu kaip šypsaisi viduje. Stebėjai kaip Tave liečiau. Mano kūną apima šiluma, nuleidžiu akis ties Tavo putliomis lūpomis. Šypsausi… Tavo lūpos parodo lygiai tokį pat šilumos kupiną gestą. Išsišiepiu dar labiau. Tiesiog degu noru. Mano fantazija – liesti Tave savo rankomis. Klausi detalių? Nenoriu pasakoti, noriu parodyti, noriu nustebinti. Noriu kiekvieną akimirką. Bet Tu vis pabėgi pas Ją. Pas intriguojančią, žaidimų ištroškusią Erotiką… Tuomet sakau VELNIOP, bet naktį Tu vėl apsilankai mano sodrių spalvų sapne, kur visada bėgi tiesiai į mane…

Atsiribok nuo nykios aplinkos. Įkvėpk aistros kvapo. Lėtai skaityk. Krenta dūmai grakščiai ant juodo šilko. Šilkas glamonėja Tavo ką tik paklotą lovą. Išsitiesi ant jos, bet neatsipalaiduoji – įsitempi. Ir melancholiška muzika nebetelpa erdviame kambaryje. Praveriu langą. Eroto kūrinys gimdo tirštą dūmą. Jis spraudžiasi lauk pro atvirą langą, aplenkdamas vėjui pasiduodančią bordo spalvos užuolaidą. Kvėpuoti darosi vis saldžiau. Smilkalas – laukinių gėlių kvapo. Muzika vis tyliau plaukia Tavo švelnaus kūno paviršiumi. Lyg vanduo teka į ausis ir garsai tilsta. Aplink pajuntu virpant orą. Erotika jį išjudino. Pasijuntu ypač lengva. Juk ne vėjas pro langą ir ne skrendantis dūmas mane paguldė. Tavo rankos mane grubiai pastūmė. Spaudi prie mus suviliojusios plačios lovos. O mano pirštai čiuožinėja migdoluose išmaudytu kūnu. Ledinis vandens gabaliukas iš lėto tirpsta prilietęs Tave. Tirpstu kartu ir aš. Tirpstu ir skęstu Tavo aštriame žvilgsnyje. Tu užsimerki. Kas toliau? Pabaigos čia nereikia. Tik begalybės tęsinių…

Pabandysiu susapnuoti vieną iš jų. Jei pavyks, su Tavim nepasidalinsiu – susapnuok pati.

Seniai berašiau… o jausmas vis dar toks pat. Gerai jau, netgi stipresnis.

Nelaistoma gėlė ne ilgai trukus nustoja skleisti žiedus ją branginančiai savo augintojai. Rečiau nustebina sodrių spalvų kūriniu, skirtu tik jai. Kai kurioms gėlėms prižiūrėtojų nereikia, jos skleidžiasi ir žydi pačios, net ir vienumoj. Nenorom nelaisčiau ir aš, mačiau kaip ji vis tiek žydėjo, klestėjo, dovanojo savo žiedlapius esančioms šalia. Niekada nenusuk akių, nepatrauk rankų nuo tos vienintelės ypatingos gėlės, nepalik auginti kitiems. Jai bus gera kito žmogaus rankose. Galbūt tave dar kartais ir prisimins, tačiau nebevertins ir nebepasiilgs. O tu gailėsies, bandysi ją vėl prisijaukint tuo vandeniu, kuris tikrai žinai, jai visada patiko – ji pati jį pasiimdavo, tiesiog griebdavo. Godžiai gėrė, net matei kaip mėgavosi. Gailėsies ir bijosi, kad šitas vanduo jos nebetraukia. Niekada nebejausi ne tik gėlės švelnaus žiedo prie savo lūpų, bet ir to virpančio karšto jausmo savyje, kurį jautei vos tik prisilietus prie tavo nuogo kūno ypatingosios gėlės aštriam, ryškiai žaliam spygliui. Tiesiog nuleidus galvą beviltiškai gailėsies.

Gal galima susipažint su Tavimi? Patiko Tavo žodžiai, ištarti plastmasinėmis raidėmis.. Kasdien norėjau pasakyti kažką daugiau. Bet buvo kaip “Mission impossible 3“, tik su kitokia pradžia pabaigoje. Buvo gera sužinoti koks tai jausmas girdėti Tavo balsą, sakantį kažką man, vietoj skaitymo ne man skirtų baltų raidžių juodam fone šalia Tavo mielo niko. Negirdėjau ką sakei, klausiausi Tavo balso. Šiluma dvelkė tiesiai į mane, kai buvai šalia… Tavo kvėpavimas vertė mane pasimesti. Prisilietei. Karštis užpildė kūną.. Man patiko, teisybė. Kada aš melavau?..  Bet ko prašiau pradžioje? Susipažinti. Deja netelpu Tavo mintyse.. Gal galima įsiterpti į Tavo pokalbį su savimi? Ne. Aš ir nesikišu, neklausiu. Tik noriu susipažinti. Pažinti TAVE, TAVO norus, TAVO bėdas, tai, kas TAVYJE, Tave….. Pažįsti mane? MANE. Gana? Grįžkim prie plastmasinių raidžių. Grįšime… Kartais jas lengviau suprasti negu Tavo žvilgsnį..pro šoną, Tavo ašarą..riedančią į TAVO delną. Trokštu Tave pažinti. Trokštu žinoti tai apie Tave. Trokštu matyti Tavo šypseną. Tą, kuri vertė mane spoksoti, kaip vaiką į besivyniojančią cukrinę vatą. Ne tą šypseną, kurią slapta liūdėdama dovanojai man ar nusišypsojusiam nepažįstamam praeiviui, tiesiog būtent TAVO tikrojo džiaugsmo ženklą. Trokštu išvysti Tavo norą. Norą susipažinti. Trokštu žinoti TAVO troškimus.. Trokštu atsakymų į klausimus, kurių Tavęs niekada neklausiau garsiai. Per daug? Kodėl troškimams yra riba? Pernelyg dideli? Tik susipažinti. Per daug artimai? O taip būna? To neturi būti? Bet aš juk Tavo.