Galbūt Tu to ir nepastebėjai, nes buvai įsijautusi į vieną iš savo pačios kūrinio herojų vaidmenį, bet… Vakar Tavo šypsena buvo ne šypsena, Tavo veiksmai buvo dirbtini. Ir kiekvienam veiksmui reikėjo pastangų. Buvai tokia susikaupusi, suvaržyta, lyg ne savam kaily, Tu elgeisi kitaip. Atrodei per daug gera, kaip šlykščiai pernelyg saldus šokoladas neturintis jokio kartumo. Buvai tyli, rami, kukli, tokia nesmagiai vaikiška.. netgi visai neįdomi. Tiesiog ne Tu. Lyg skaitydama vadovėlį stengeisi viską daryti taip, kaip ten parašyta. Tau neblogai sekėsi, netgi gerai. Mokykloje gautum aukštą įvertinimą. Tik čia ne mokykla, neturėtum taip stengtis dėl pažymio. Tokie dalykai gimsta ir vystosi patys, jų nereikia kurti, tai vyksta savaime, širdis turėtų dirbti pati, be tokio didelio susikaupimo ir pastangų. Žiūrėjau, klausiausi ir su skausmu gerklėje mąsčiau kodėl, kuo, už ką ir kas iš to… Kas iš to, jei visą TAI lipdai iš dirbtinai sušildyto molio. Negi nuoširdžiai tiki, kad jis tikras? Apėmė keistas jausmas, pajutau liūdesį ir pyktį, nes Tavyje pamačiau save. Save praeityje, pilnoje didelių klaidų. Tada, deja, man niekas nepasakė, kad neverta sau meluoti. Savęs neapgausi. Man pasidarė Tavęs gaila, nes nebūti savimi – tai per didelė bausmė sau. Kad tai suprasčiau, prireikė daug laiko. Nuoširdžiai linkiu Tau tai suprasti žymiai greičiau.
Never stop being yourself… There is nothing and no one that would be worth it.
Cyprusa's shelter 