Kodėl, kai kalbam su žmogum, taip dažnai vietoj to, kad tiesiog klausytumėmės jo, svarstom ką jam atsakysim? Juk pašnekovas visų pirma paprasčiausiai nori būti tik kuo geriau suprastas…
- Komentaras
- Reblog
-
Prenumeruoti
Subscribed
Already have a WordPress.com account? Log in now.
Cyprusa's shelter 
Luni said,
2010-02-12 12:16
Ne į temą, bet o kur beparašyt :) Gražus naujas blogas.
Į temą atsakymo tikrai nežinau. Na, atsakyti, sureaguoti juk vis tiek reikia. Net jei tai ir paprasčiausias “suprantu tave“, ir tokiam atsakymui reikia pasiruošti. Bet kodėl tas pasiruošimas kartais tampa svarbesnis už klausymąsi – nežinau..
Cyprusa said,
2010-02-12 12:31
Dėkui ;>
Reikia pasiruošt net “suprantu tave” pasakymui? Hm… galima būtų pamėgint išmokt klausantis tik klausytis, o kai pasakojimą žmogus baigia, sakyt gilų “hmmmm..” :? ir tada tik sumąstyt ką atsakyt. Niekas nebepyktų už pertraukinėjimus :)) Nors hm, vis tiek manau, kad pertraukt kartais į naudą išeina :> Ždž joa, klausimas toks tik pamąstymui.. nes atsakymų čia daug, bet nei vieno visiškai teisingo.