Jau ilgą laiką jaučiausi nepalaužiama, stipri kaip niekad. Šiandien beveik palūžau. Bet laiku prisiminiau, kad vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi. Ir ką man tai reiškia. Visi klausinėja kas pasikeitė. Vieni sako “tokia atsigavus, atsipalaidavus“, kiti “ai.. tokia pat neapsisprendėlė“, o dar kiti sveikinasi kaip su naujai sutiktu žmogum. Ne visų nuomonės apie mane sutampa :) Ir man taip iš dalies net patinka.
Pokyčiai man labai padėjo. Padėjo išsirist iš kiauto, kuriuo kažkiek saugojau save, bet labiau kitus nuo savęs pačios. Reikėjo išmokt gyvent pirmiausia dėl savęs. Daug kas mane už tokį elgesį peikė ir peikia. Peikiau save ir aš… net labai piktai niekinau. Bet privalėjau išgyvent, turėjau rast savyje tai, dėl ko galėčiau save mylėt, nustočiau nekęst ir jausčiausi verta to, ko noriu. O juk beveik kasdien jausdavausi taip, lyg nebūčiau verta gyventi. Ir išties negyvenau. Neleidau sau to. Kodėl savęs nekenčiau nepasakosiu, bent jau ne šiandien. Šiandien pasakysiu tik tiek, kad iš prigimties esu gan netaktiškas, tiesmukiškas, nešališkas žmogus. Tokius tikrai ne visi mėgsta, ne visi supranta, daug kas ir nenori suprast.
Taigi… užteks pilstymo, kodėl beveik palūžus prisiminiau jog vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi? Pradėjau mylėt save, leidau sau gyvent, bet visa esmė tame, kad anksčiau labai daug ko bijojau. Dabar baimės jausmas manęs beveik niekada nebesulaiko. Būtent todėl šiandien nepalūžau. Esu verta gyventi, žinau, kad noriu gyventi ir senos baimės manęs nebevaržo.
I feel free now. And thanks to MYSELF.
Cyprusa's shelter 
Parašykite komentarą