2010-12-23 23:32 (Mano vidinis pasaulis)
Ir pagaliau aš teisinguose santykiuose su savimi. Nieko suvaidinto. Kaip gera tai pastebėt, kaskart patikėt, kad tai realybė, kad taip būna.. ir jaustis laisva nuo pasiaiškinimų sau pačiai… Sąžinė švari. Man nuoširdumas laimi. Kaip Tu būtent juo galiausiai ir atkreipei mano dėmesį…
2010-09-19 22:38 (Mano vidinis pasaulis)
2010-04-01
It’s the time when it’s almost too hard to hold on.
I can’t sleep at night, cause You’re right by my side
And I can’t touch You. I can only watch and imagine.
I wish You would like to cuddle with me over the peaceful nights.
I wish You were happy knowing that my hand is trembling near Your skin before You fall asleep.. every time.
My feelings are so soft.. so sweet…
I wish I could hold You and know that You really love it..
I SO want to take care of You.. tightly hold in my arms. Give You warmth.
I can be the one to show You everything You missed.
Just let me be the one to give You all…
I want to give You more than You believe I can.
Everytime You need love, reach for me – I’m by Your side.
Just let me be the one who can make it alright.
Everytime You need love.. Little one, You’re in my heart.
I can make it so nice… I can make it so damn good, cause I feel it!
F***, it’s just growing so fast in me. Can’t stop it, can’t stop looking at You.
Already missing Your smile, Your eyes, Your voice, Your laughter.
Just hold on to my feelings and baby let me give You more than You know.
I can’t help the way I feel. Simply on fire..
You’re stuck on my mind, but You’re not here, not by my side.
I wish You knew what’s happening in me when You’re close to me.
Even when I see Your name on my cell phone…
I wish You could say me more than “I like you“…
But I guess I just can’t reach Your heart, cause nothing’s happening.
I just hope You can hear me…
I was trying to love the right person. But I barely believed it. Couldn’t make it real, it sadly failed.
All that time I was loving another person.. everyone’s advise was to forget her. I knew I should, I knew it can’t work. But I just couldn’t stop feeling it. She was living in my mind all the time. I saw nothing else but her.
Thanks to You, I was able to forget her. Forget her for real. I even don’t like her anymore. I was SO happy, SO free, SO alive.
I was happily flying again…
And now.. You know what? Today everybody are saying me again “don’t touch her, don’t fall in love, just forget her“. BULLSHIT! I just can’t stop believing. Unless one day You’ll look at me and say “it will never happen, forget me, I’m just your friend“.
Of course I will fall.. fall down deeply, but I’ll thank You for finally letting me know what You think and what You feel. For real.
Damn….. If You need me.. I’m here! I’m right here… waiting for Your answers.
Po tiek laiko paskaičius.. Kaip desperatiškai šita rašliava skamba :)
2010-09-19
Until the last moment…. You were like that, the same. W T F?
Why You just didn’t say it?? “My friend“…
Half-year was super good… Summer was great. Thanks again and You’re welcome :)
Now leaves are fallin’.
“Change is only good if you can change with it.“
I cannot. I must…
P.S. Don’t forget me.
2010-05-03 17:07 (Mano vidinis pasaulis)
Kaip aš mėgstu pokyčius… kiek pamenu, visada mėgau. Net ir tuos nemalonius, kadangi net ir jie vis tiek suteikia kažko naujo, kažko kas pakeičia pabodusią rutiną, kažko galbūt dar nepatirto, kažko teigiamo. Tuos nemalonius, tarkim kaip išvykimas iš namų, palikimas šeimos narių toli už savęs, išsiskyrimas su antra pusele, išsikraustymas iš buto, kuris man daug reiškė, kuriame visko daug buvo, atsisveikinimas su mylimu augintiniu, ryšio su draugais susilpnėjimas/išnykimas, sugrįžimas į itin nemėgstamus mokslus, mane branginančio žmogaus atstūmimas, …
Pokyčių paskutiniais mėnesiais būta pakankamai… vienas kitą sekė man dar nespėjus apsiprasti. Galiausiai beveik viskas pasikeitė. Įskaitant ir mane. Nors ir labai skaudėjo, tie pasikeitimai buvo į naudą. O tada smagusis laikotarpis aplankė :) Vienu metu nebemokėjau net verkti, nebebuvo “blogos nuotaikos“ dienų. Pasiilgau to.
Kai kurie naudingi pokyčiai vis tik gali būti ir žlugdantys. Iš lėto jaučiau kaip artėja nusileidimo takas.. Tada nusidažiau plaukus. Padėjo :) Porai dienų… Deja vakar, pasijutus dar vienišesne, supratau jog nuoširdžiai iš širdies verkti tebemoku, o šiandien aplankė “blogos nuotaikos“ diena.
Taigi, laikas dar kai ką vėl pakeisti.
2010-03-11 22:35 (Mano vidinis pasaulis)
Kaaaip aš to laukiau ir kaip nebesitikėjau…
Jau 4-erius metus sapnuose lankėsi tik Ji. Ir taip kelis kartus per savaitę. Beveik be pertraukų. Buvau bepradedanti nebetikėti savo orientacija, nes daugiau NIEKAS niekada nei kiek nebetraukė. Aš to taip norėjau… bet man niekas netiko. Mažiau nei prieš pusmetį buvau išvis žlugusi. Jaučiausi niekas, nereikalingas nulis. Tačiau iš to pakilau pati, pasitelkusi tą likusį mažą lašelį vilties. Atsigavau, net įvyko raminanti pertrauka. Po to kaip kas atsitiko ir vėl staiga kritau. Ir vėl atsistojau pati. Tada gyvenimas pasipildė naujovėmis. Nebekritau. Atrodė lyg sustingau. Paskutiniaisiais metais mano mąstymas, mano vidus, mano emocijos vystėsi, akivaizdu, gera linkme. Įgavau emocinės patirties, stiprybės, daug ką savyje supratau ir susidėliojau į savo vietas. Turbūt viso to reikėjo. Likimas neklysta. Man patinka mano naujasis sapnų pasaulis. Juokinga ir keista, bet būtent Ji man parodė Tave.
Jau pirmąjį kartą, kai tas šviesusis spindulys pasiekė mano namus, pajutau kažką naujo. Kažką, ko labai laukiau, bet nesitikėjau. Labai nustebau ir daug šypsojausi. Keista, kad niekas to nepastebėjo. Tačiau kadangi nesitikėjau, tai spindulėliui išnykus, nepatikėjau tuo, kas manyje įvyko. Šypsena vėl dingo. Bet, kai ta pati šviesa apšvietė mano kambarį jau n-tąjį kartą, supratau jog šis naujas jausmas tikras. Pasijutau tokia dėkinga, laiminga ir pagaliau išsilaisvinusi… Po dar kelių susidūrimų mane apėmė liūdesys. Žinojau, kad jis taip ryškiai šviečia ne dėl mano kaltės. Suvokiau jog norėčiau, kad dėl to kalta būčiau aš. Dabar jis šviečia, patraukliai žėri savaime, be niekieno pagalbos. Jis toks tiesiog yra. Nors visuomet, nusileidus saulei, žvaigždes liūdnai pasitinka vienas. Vienišas.
Pasimetęs spindulėli, kai Tu šypsaisi, Tavo akys šypsosi 5 kartus labiau :) Žaviai ir gundančiai. Priverti mano drugelius pakelti sparnus.. kiekvieną kartą.
Neišsigąsk, galvos nepamečiau. Nors nieko nepažadu.
People come into our lifes for a reason.
Nežinau kas bus toliau, bet Tu man jau padarei neįsivaizduoji kiek daug gero…
Esu dėkinga ir laiminga pagaliau pasveikusi.
2010-02-16 16:06 (Patarimai ir pamąstymai)
Galbūt Tu to ir nepastebėjai, nes buvai įsijautusi į vieną iš savo pačios kūrinio herojų vaidmenį, bet… Vakar Tavo šypsena buvo ne šypsena, Tavo veiksmai buvo dirbtini. Ir kiekvienam veiksmui reikėjo pastangų. Buvai tokia susikaupusi, suvaržyta, lyg ne savam kaily, Tu elgeisi kitaip. Atrodei per daug gera, kaip šlykščiai pernelyg saldus šokoladas neturintis jokio kartumo. Buvai tyli, rami, kukli, tokia nesmagiai vaikiška.. netgi visai neįdomi. Tiesiog ne Tu. Lyg skaitydama vadovėlį stengeisi viską daryti taip, kaip ten parašyta. Tau neblogai sekėsi, netgi gerai. Mokykloje gautum aukštą įvertinimą. Tik čia ne mokykla, neturėtum taip stengtis dėl pažymio. Tokie dalykai gimsta ir vystosi patys, jų nereikia kurti, tai vyksta savaime, širdis turėtų dirbti pati, be tokio didelio susikaupimo ir pastangų. Žiūrėjau, klausiausi ir su skausmu gerklėje mąsčiau kodėl, kuo, už ką ir kas iš to… Kas iš to, jei visą TAI lipdai iš dirbtinai sušildyto molio. Negi nuoširdžiai tiki, kad jis tikras? Apėmė keistas jausmas, pajutau liūdesį ir pyktį, nes Tavyje pamačiau save. Save praeityje, pilnoje didelių klaidų. Tada, deja, man niekas nepasakė, kad neverta sau meluoti. Savęs neapgausi. Man pasidarė Tavęs gaila, nes nebūti savimi – tai per didelė bausmė sau. Kad tai suprasčiau, prireikė daug laiko. Nuoširdžiai linkiu Tau tai suprasti žymiai greičiau.
Never stop being yourself… There is nothing and no one that would be worth it.
2010-02-08 16:00 (Patarimai ir pamąstymai)
Kodėl, kai kalbam su žmogum, taip dažnai vietoj to, kad tiesiog klausytumėmės jo, svarstom ką jam atsakysim? Juk pašnekovas visų pirma paprasčiausiai nori būti tik kuo geriau suprastas…
2010-01-25 23:09 (Mano vidinis pasaulis)
Pasiilgau jausmingų apkabinimų, pasiilgau šilumos kupinų žvilgsnių, pasiilgau švelnių prisiglaudimų miegant, pasiilgau rytinių bučinių, pasiilgau jausmo kai žvelgiu žmogui į akis ir matau begalinę aistrą, pasiilgau vaikščiojimų susikibus rankomis, pasiilgau barnių po kurių seka malonūs susitaikymai, pasiilgau švelnaus kūno, pasiilgau pokalbių vakarais gulint lovoje, pasiilgau jausmo kai žinau jog tuoj tuoj man brangus žmogus grįš namo ir apsidžiaugs jog pagaminau vakarienę, pasiilgau akimirkų kai verkiu iš laimės jog jaučiu tokius gilius jausmus ir turiu tą žmogų šalia, pasiilgau akimirkų kai jaučiu kad artimas žmogus tiesiog virpa šalia manęs lygiai taip pat kaip aš pati, pasiilgau žmogaus kuris trokštų mano dėmesio.
Esu perpildyta jausmų, trokštu jais pasidalinti. Tik nežinau ar galėčiau jausti Tau daugiau…. bet vis tik jei Tu egzistuoji, pasirodyk pagaliau!!! DAMN 
2010-01-17 21:34 (Proza)
Ar žinojai, kad liečiu savo akimis? O liesdama tikrai jaučiu. Manau jauti ir Tu.
Žvilgteliu į savo rankas. Pamėginu nugalėti troškimą nuleisdama akis į žemę, bet jau per vėlu. Jau LABAI seniai per vėlu. Mano žvilgsnis pakyla nuo žemės, sustoja ties Tavo nuoga kulkšnimi sekundei, kyla aukštyn blauzda, sustoja keletai sekundžių ties šlaunimi, glosto ją aukštyn žemyn… Gaila, kad ją dengia velveto sluoksnis. Tu nusisuki. Bet aš šypteliu, negaliu patraukt akių nuo Tavo dailaus užpakaliuko. Staiga atsisuki, vėl atsisėdi tiesiai priešais mane. Pastebiu kaip padedi ranką sau ant pilvo. Užsimerkiu… man pernelyg silpna. Išdrįstu atsimerkti, pažvelgiu į tavo plaštaką. Paliečiu akimis kiekvieną pirštą. Niekas neturi nuostabesnių rankų, nei Tu. Ilgi ploni pirštai tokie švelnūs ir stiprūs tuo pačiu metu. Man net patinka kaip atrodo Tavo sulenktas nykštys. Įdomu ar kas dar pastebėjo, kaip tai gražiai atrodo. Kartais mano komplimentai keistoki.. ir gerai, man patinka nustebinti, kad ir taip kvailai. Susimąstau kaip man patinka kiekvienas Tavo kūno lopinėlis… Nežinau kur žiūri šiuo momentu, net nenutuokiu ką galvoji, bet žinau, kad jauti kaip Tave glostau. Patrauki ranką ir aš jau liečiu Tavo pilvą… akimis, kaip karštu lazeriu, kad dar labiau atkreiptum dėmesį. Nebesusilaikau, pakeliu akis, Tavo akys žvelgia tiesiai į manąsias. Taip skvarbiai ir švelniai… Net jaučiu kaip šypsaisi viduje. Stebėjai kaip Tave liečiau. Mano kūną apima šiluma, nuleidžiu akis ties Tavo putliomis lūpomis. Šypsausi… Tavo lūpos parodo lygiai tokį pat šil
umos kupiną gestą. Išsišiepiu dar labiau. Tiesiog degu noru. Mano fantazija – liesti Tave savo rankomis. Klausi detalių? Nenoriu pasakoti, noriu parodyti, noriu nustebinti. Noriu kiekvieną akimirką. Bet Tu vis pabėgi pas Ją. Pas intriguojančią, žaidimų ištroškusią Erotiką… Tuomet sakau VELNIOP, bet naktį Tu vėl apsilankai mano sodrių spalvų sapne, kur visada bėgi tiesiai į mane…
2010-01-04 02:38 (Mano vidinis pasaulis)
Jau ilgą laiką jaučiausi nepalaužiama, stipri kaip niekad. Šiandien beveik palūžau. Bet laiku prisiminiau, kad vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi. Ir ką man tai reiškia. Visi klausinėja kas pasikeitė. Vieni sako “tokia atsigavus, atsipalaidavus“, kiti “ai.. tokia pat neapsisprendėlė“, o dar kiti sveikinasi kaip su naujai sutiktu žmogum. Ne visų nuomonės apie mane sutampa :) Ir man taip iš dalies net patinka.
Pokyčiai man labai padėjo. Padėjo išsirist iš kiauto, kuriuo kažkiek saugojau save, bet labiau kitus nuo savęs pačios. Reikėjo išmokt gyvent pirmiausia dėl savęs. Daug kas mane už tokį elgesį peikė ir peikia. Peikiau save ir aš… net labai piktai niekinau. Bet privalėjau išgyvent, turėjau rast savyje tai, dėl ko galėčiau save mylėt, nustočiau nekęst ir jausčiausi verta to, ko noriu. O juk beveik kasdien jausdavausi taip, lyg nebūčiau verta gyventi. Ir išties negyvenau. Neleidau sau to. Kodėl savęs nekenčiau nepasakosiu, bent jau ne šiandien. Šiandien pasakysiu tik tiek, kad iš prigimties esu gan netaktiškas, tiesmukiškas, nešališkas žmogus. Tokius tikrai ne visi mėgsta, ne visi supranta, daug kas ir nenori suprast.
Taigi… užteks pilstymo, kodėl beveik palūžus prisiminiau jog vis kartoju kaip gera pagaliau būti savimi? Pradėjau mylėt save, leidau sau gyvent, bet visa esmė tame, kad anksčiau labai daug ko bijojau. Dabar baimės jausmas manęs beveik niekada nebesulaiko. Būtent todėl šiandien nepalūžau. Esu verta gyventi, žinau, kad noriu gyventi ir senos baimės manęs nebevaržo.
I feel free now. And thanks to MYSELF.
2009-12-30 23:24 (Poezija)
You looked so happy, I just couldn't help it watching and smiling...
I’m asking why!
I’m asking You why!
And You won’t answer me.
I’m screaming or not,
It doesn’t matter.
You just hate answering.
But I think you know…
While You were sleeping,
You weren’t that cold,
You were so cuddly and warm,
You didn’t have that wall.
I love it then it’s gone.
I was watching You sleeping,
You, so simple and happy…
I was watching and thinking…
Why, the hell, You’re so NOT happy!
And then YOU questioned me silently,
Your cuddly question was SO perfect,
That I forgot what I was thinking,
Yet something always brings me back to You.
To You… thinking and screaming inside again,
Why! Why not?!!
~~~
Vienas iš kūrinuko kaltininkų:
Cyprusa's shelter 